Na ir kas per klausimas?,- ne vienas pagalvos. - Kas per nesąmonė? Pasakose visada jos blogos, nes jei pamotė būtų gera pasakoje, ji pasibaigtų dar neprasidėjusi. O gyvenime toms, kurioms tenka būti pamotėmis, ar tiems, kurie yra patėviai, tokiais savęs nelaiko. Turbūt vaikai vadina vardais ar tėčiu/ mama ir visai nelaiko blogais. Dažniausiai.
Vis tik, nutikus gyvenime taip, kad moteriai ar vyrui ateinant į šeimą, kurioje yra vaikų ir tampant “pa-” natūraliai iškyla klausimai ir nuogąstavimai: “ar priims vaikas?”, “kaip jis į mane žiūrės?”, “kad tik nekiltų kokių su vaiku ar dėl vaiko susijusių problemų man atsiradus jo gyvenime”. Bandyti patarti gali daug kas: tėvai, draugai, giminės, kaimynai. Deja, gali nutikti, kad kuo daugiau patarėjų, tuo ir nuomonės skirtingesnės. Tampa nebeaišku, kurio klausyti, nebežinia, kaip elgtis būtų tinkamiausia. Tuomet visai praverstų specialisto nuomonė. Sutikit, ne visada išdrįstat kreiptis į psichologą. Jeigu jau turėjote geros patirties su tokiu specialistu, gali būti, kad ryšitės. Tačiau turbūt didžioji dalis potencialių patėvių// pamočių bandys įveikti šį iššūkį savo jėgomis. Dvejodami, kupini nerimo ir patirdami daug streso.
Pabandysiu aptarti pagrindinius klausimus, kurie gali neraminti pamotes/ patėvius ir rekomenduoti galimus reagavimo būdus. Remsiuosi praktine patirtimi konsultuojant pamotes ir patėvius, apibendrinsiu, kas dažniausiai visiems yra būdinga.
1. Ką daryti, jei vaikas manęs nepriima? Jis nenori, kad užimčiau jo tikrosios mamos/ tėčio vietą.
Labai svarbu įvardinti, pasakyti vaikui, kad jūs nebandysite užimti tikrosios mamos/ tėčio vietos. Itin svarbu vaikui saugioje aplinkoje (pvz., jo kambaryje) su juo pakalbėti. Gerai, kai jo tikrasis tėtis/ mama jus pristato, supažindina. Galite papasakoti šiek tiek apie save. Būkit nuoširdūs, paprasti, pagarbūs vaikui, kalbėkite vaikui suprantama kalba, būkit jo akių lygyje (pvz., sėdėkite, tupėkite). Pasakę, kad nebandysite užimti tikrosios mamos/ tėčio vietos, pasakykite, koks bus jūsų vaidmuo ir kaip į jus kreiptis (o dar geriau, pirma atsiklauskite vaiko ir kartu nutarkite, kaip abiems būtų priimtina). Svarbu pasakyti, kad rūpinsitės vaiku, mylėsit jį, padėsit, jeigu reikės pagalbos. Ir tęsėkite šį pažadą.
2. Niekada nežeminkite, nemenkinkite tikrosios mamos/ tėčio
Net jei tai nebuvo geras žmogus, vaikui jis yra svarbus. Įžeisdami jį/ją, įžeidžiate ir vaiką. Taip gera pamote/ patėviu netapsite. Vaikas tikriausiai išgyvens lojalumo konfliktą leisdamas sau pamėgti jus. Vaikas gali pradėti jausti, kad negali mylėti ir tikrojo tėčio/ mamos ir jūsų tuo pačiu metu. Kad tarsi išduoda savo mamą/ tėtį tokiu savo elgesiu. Būtina tą atpažinti ir suprasti. Aiškiai parodykite, kad suprantate, kaip vaikas jaučiasi, leiskite jam taip jaustis.
3. Būkit realistai
Kartais ateinant į šeimą pamotės/ patėvio vaidmenyje norisi save padrąsinti ir prisifantazuoti, kad viskas bus labai puiku: jūs važinėsit kiekvieną savaitgalį žvejoti, pirksit vaikui daug gražių žaislų, eisit valgyti į kavines, važiuosit prabangių atostogų ir pan., o vaikas atsidėkodamas jus iškart labai pamils. Iš pradžių neretai taip ir daroma, tačiau “medaus mėnuo” praeina ir pavargstama. Savo ypatingomis dovanomis ir dėmesiu meilės nenupirksit, o ilgainiui, tokiam gerumo srautui nutrūkus vaikas patirs nusivylimą. Tai nepadės jūsų santykiams. Svarbu - gali būti, kad vaikas iš tiesų nepriims jūsų ir bus gana aršus bei gynybiškas. Čia taip pat dovanomis ir išskirtiniu dėmesiu to “nesuremontuosite”. Ilgainiui tiesiog labai išseksite, o nesėkmė pavers jus piktu. Tokiu, kaip pasakoje. Rekomenduoju megzti ryšį pamažu, duoti vaikui laiko ir erdvės priprasti prie jūsų. Būkit nuoširdus, atviras ir kantrus. Rodykit dėmesį, rūpestį tiek vaikui, tiek savo antrajai pusei. Vaikas, matydamas, kad mama/ tėtis su jumis jaučiasi gerai, pervertins situaciją. Labai svarbu nuoširdumas ir atvirumas.
4. Nepriimkit asmeniškai
Vaikas gali būti nelabai draugiškas ir prikalbėti visokių nemalonių dalykų. Labai aiškiai supraskit, kad vaikas patiria daug pokyčių, netektį ir jam sunku gali būti su tuo susitaikyti. Jūs tampate tarsi tas atpirkimo ožys/ kaltininkas visko, kas vyksta jo gyvenime, į kurį ir nukreipiamos visos pykčio strėlės. Nereaguokite pykčiu, o parodykite, kad suprantate. Svarbu būtų įvardinti, kaip jus veikia toks vaiko elgesys ar žodžiais. Kalbėkite “aš” kalba, pvz., “man skaudu, kai taip su manimi kalbi”.
5. Laiku kreipkitės pagalbos į psichologą
Kartais gali nutikti taip, kad ir dedant daug pastangų, tapimas patėviu/ pamote bus sudėtingas ir kelti didelių iššūkių. Vaiko elgesys gali tapti probleminis ir tuomet labai svarbu nepridaryti auklėjimo klaidų. Kreipkitės į specialistą, kuris išklausęs jūsų situacijos, galės konkrečiai jums rekomenduoti geriausią sprendimo būdą. Galbūt pakaks konsultacijos jums ir jūsų antrai pusei, o galbūt reikės nukreipti konsultacijoms ir vaiką. Kreiptis pagalbos nėra blogai. Blogiau yra žinant, kad turit bėdą, pagalbos nesikreipti.
Labai linkiu, kad jūsų naujas gyvenimo etapas būtų sėkmingas ir laimingas. Na, o jeigu susiduriate su iššūkiais - ieškokite pagalbos ir anksčiau ar vėliau jūs tuos išbandymus įveiksite. Tėvystėje svarbiausia yra meilė, o ne DNR.
